Kai rašau tau šį laišką, dar guliu lovoje sekmadienio rytą ir sakau sau, kad tai normalu. Daug laiko buvau apsėsta minties, kad negaliu švaistyti savo gyvenimo neveikdama nieko, bet suprantu, kad labiau jį švaistau veikdama viską ir nebūtinai tai, kas leidžia man tobulėti ar paprasčiausiai jaustis laimingai.
Mano kelionės, mano nauji namai, nauji žmonės ir naujos patirtys, nauji vėjai tikrąja to žodžio prasme, yra mano būdas labiau artėti prie savęs, aiškiau save girdėti ir pastebėti ne tik naujus dalykus, bet ir tuos, kurie kartojasi, nepriklausomai nuo to, kur esu, ir ką veikiu. Daugiausia apie save sužinau ten, kur nepatogu, ir kai pamatau, kad visur mano įpročiai ir rutinos lieka tos pačios. Girdžiu save, kai lieku su savimi viena ir nuogai atvira, o mano galvoje nutyla balsai, kas aš turėčiau būti ir ką turėčiau daryti. Atrandu save, kai suprantu, kad mano veikla kyla iš didžiausios mano aistros – judėjimo – ir tampa tikslu – padėti kuo daugiau žmonių atrasti ir patirti aktyvų, laimingą, prasmingą gyvenimą paprastais bei prieinamais būdais.
Galvodama apie tai, kas yra laimė ir sėkmė, pirmiausia galvoju apie progresą ir procesą. Ar pastebime savo progresą? Ar mokomės labiau mėgautis ir pasitikėti procesu?
Progresui reikia nepatogumo ir žingsnių atgal. Kai tik pagalvoju – va, viskas, jau esu ten, kur turiu būti, pasiekiau tai, ko norėjau, dabar galiu atsipūsti ir viskas visada bus tik kalno viršūnė, suprantu, kad turiu bėdą. Ar žinai, kad pasiekti kūno rezultatus nėra sunkiausia? Sunkiausia yra nepaleisti po to. Progresas niekada nesibaigia, todėl geriausia, ką galime, tai padaryti šį procesą tvariu ir ilgalaikiu, ir išmokti labiau juo mėgautis, nepriklausomai nuo aplinkybių ir netgi nuo to, ar šiuo metu sekasi, ar ne.
Nes gyvenimas yra visoks, ir jis nekart pažers staigmenų ir išbandymų. Gyvenimas atneša pokyčius, ir jie nebūtinai yra tokie, kokių norime. Visą laiką tikėjau ir tikiu, kad SPORTUOJAME IR RŪPINAMĖS SAVIMI NE TIK DĖL KŪNO, BET IR DĖL TO, KAD TAPTUME ATSPARESNI VISKAM, KAS GALI NUTIKTI. Mes kiekvieną dieną renkamės, kiek judėsime, kokį maistą į save dėsime, kokias mintis įsileisime, kaip džiugiai pradėsime savo dieną ir su kokiu dėkingumu ją užbaigsime.
“Viskas yra stebuklas arba niekas nėra stebuklas”, – sakė Albertas Einšteinas.Tikiu, kad stebuklas yra tai, kad egzistuojame, galime judėti, galime kurti, galime rinktis. Kiekviena diena atneša naujas galimybes. Galbūt šiandien tai bus penkios minutės pasivaikščiojimo ar treniruotės, o gal tylos, kurios tau taip reikia. Gal šiandien tai bus sveikesni pietūs, mažiau kavos, daugiau vandens. Gal šiandien tai bus diena su ne tokiu dideliu nerimu, didesniu pasitikėjimu savimi ir platesne šypsena sau veidrodyje. Gal šiandien tai bus sprendimas atsisakyti įsitikinimų, kurie tau nepadeda, ir pradėti kurti naują istoriją, kurią pasakoji sau apie save.
Per mažų žingsnių pirmyn nebūna. Gyvenimas bus visoks, bet progresas niekada nesustoja, o mes galime tik mokytis dar labiau mėgautis šia kelione ir kiekvieną savo dieną sutikti kaip stebuklą.
NES TU ESI STEBUKLAS.
