Dar vieneri metai prabėgo, ir tu, tikiuos, nebebėgdamas nei nuo kažko, nei paskui kažką, radai laiko prisėsti ir paklaust savęs – jei metų sandūroje atrodė, kad ne visai padarei viską, ką norėjai, kas labiausiai tau trukdė?
Žinoma, kalendoriaus pasikeitimas nėra vienintelė priežastis atlikti savo gyvenimo auditą, bet kai kurie iš mūsų to nepadaro niekada. Todėl šiandien noriu ne tik pakviest į naujus iššūkius ir nuotykius su „PNP Pradėsiu nuo pirmadienio” sporto bendruomene ir visur kitur, kur jauti palaikymą ir gali augti, bet ir atkreipti dėmesį į tai, ką dažniausiai pastebiu labiausiai trukdant siekti savo tikslų.
Tai, kaip su savimi kalbi.
Ar nekeista, kad gali būti labiausiai palaikantis draugas, tėvas, sūnus ar dukra, mokėti padrąsinti ir pagirti kitus, bet su savimi kalbėti kaip su didžiausiu priešu? Ką sakai sau, kai nesiseka, kai viskas krenta iš rankų, kai vėl nutinka ta pati klaida, kai nepavyksta tai, kuo labai tikėjai?
Vidinis dialogas vyksta, net kai niekas neklauso. Pastarąsias 24 valandas tu buvai vienintelis žmogus, kurias jas visas visas buvo su savimi. Ir save girdėjo. Ir žinai, ką –
..žmonės tiki apie tave tuo, kuo tu tiki apie save.
Rašau tau artėjant dar vienam vidurnakčiui Filipinuose, kur su 16 žmonių kas rytą pradedame su joga, leidžiamės į nuotykius, ilsimės, kalbame, klausome, taikomės vieni prie kitų (ir daug vieni iš kitų juokiamės:)
Nustebau, kad Pietryčių Azijoje jaučiuos taip jaukiai ir gerai, nors man reikėjo tiek laiko nustoti sau sakyti, kad pažintinės kelionės ne man, nes man reikia gylio, man reikia likti ilgiau, man juk niekada nebuvo įdomūs check point’ai. Ir būtent dėl viso to čia esu. Nes jei nori pajusti kraštą ir kelionę, bet kuriuo atveju turi labiau pajusti save, o drąsa, kurią naudoji keliaudamas, bus panaudota ir kelionėms į save.
Pagavau, kaip su savim apie save kalbu, ir supratau, kad tarp manęs ir profesionalios keliautojos yra tik vienas skirtumas. Tai, kuo ji tiki. O dabar jau įsitikinau, kad net bėgime yra erdvės stabtelti.
Todėl kviečiu kelionėse, kurias vedu, ne tik atrasti šalį, nes tai galima padaryti įsivedus pavadinimą į Google, bet ir leisti šaliai atrasti tave. Tai reiškia per visus mažus didelius nepatogumus, kurių neišvengiamai kyla, pamatyti savo reakcijas, užčiuopti savo emocijas ir jas įvardinti prieš joms tampant elgesiu.
Kai galbūt ne viskas pavyksta iš karto, kai pirmą kartą pamatai savo baimes, kai nori, bet negali, ir turi susitaikyti, ar gali tose akimirkose laikyti rankas ant savo pečių?
Ar gali priminti sau, kad turi save?
Kai (kol kas) nesiseka vienas ar kitas pratimas, ne visada sutinki žengti žingsnelį atgal, nors tai nereiškia pralaimėjimo. Taip atimi iš savęs galimybę džiaugtis tuo, ką gali šiuo metu. Galbūt po labai trumpo laiko, padrąsindamas ir palaikydamas save, padarytum tai ir dar daugiau.
Ir jeigu pats sau trukdai, tikindamas, kad “ne tas amžius”, “čia ne man”, “man tai NIEKADA nepavyko ir nepavyks”, “esu tinginys” ir t.t., kas dar gali tau padėti, jei ne tu pats?
Labiausiai man apie sportą patinkantis dalykas yra tai, kad tai bene vienintelis dalykas gyvenime, kur tu išties gauni atgal viską, ką įdedi.
Gali būti geras, protingas, dosnus ir panašiai, bet nebūtinai ir ne visada visa tai gausi atgal. Tačiau sportuodamas ir rūpindamasis savo kūnu, savo pastangas matysi ir jausi. Kaip ir tai, ką galbūt “numuilini”.
Jei nori išties gerai jaustis ir atrodyti, nepavyks padaryti tik šiek tiek. Taps svarbios ne tik treniruotės, bet ir nuoseklumas, poilsis, mityba, visas turinys, kurį vartoji, ir emocinė būklė, žmonės, kurie tave supa, ir visi kiti TAVO pasirinkimai.
Bet apdovanojimas yra didelis. Nes kai įeini į kambarį, tavo kūnas ir laikysena apie tave kalba pirmiausiai. Ir dėl to nebūtina vaikščiot pusnuogiam – tikrai treniruoti ir disciplinuoti žmonės yra matomi iš tolo. Matomas ne tik jų kūnas, bet ir charakteris, sunkus darbas ir atsidavimas. Ar ne smagu, kai viso to niekam niekam nereikia spėlioti? Nes čia nėra jokio trumpesnio kelio.
