Tikiu, kad jau praeityje laikai, kai perfekcionizmas buvo laikomas gerąja “blogybe”, nes esu tikra, kad tai yra viena iš labiausiai žmogišką laimę atimančių ydų. Ir man tai dažnokai primena … viena mano ranka.

Kartais pakylu ir prisimenu. Kartais ilgiau kaituoju ir prisimenu. Glostau Grandą ir prisimenu. Kartais tiesiog paimu puodelį ir prisimenu. Mano atimintį sugrąžina riešo skausmas. Istorija labai paprasta – praėjusių metų rudenį pavargau taip, kad tiesiog vidury nakties, išlydėjus stovyklos dalyvius, nepastebėjau didelio akmens ir persiritau per jį.

Prisimenu tą jausmą, kai 2AM esu visa nusibrozdinus, viską skauda, ir žinau, kad niekas kitas, tik pati sau tai padariau. Mano riešas skauda šią akimirką, kai rašau. Kartais mažiau, kartais daugiau. Džiaugiuos, kad nusileidau visu svoriu tik ant jo, ir jis visai gerai apsaugojo visa kita. Kelios savaitės po to buvo itin komplikuotos, turint minty, kad jau tą patį rytą vedžiau treniruotes.

Šioje istorijoje galima pasakyti sau – kokia šaunuolė, tiek daug savęs atidavė, puikiai suorganizavo stovyklą ir va, toliau dirbo viena ranka. Išskyrus tai, kad čia nėra nieko girtino. Dabar dažnai kalbu su treneriais, stovyklų organizatoriais ir kitais svajotojais, kurie pirmiausiu savo tikslu išsikelia tai, kad viskas PRIVALO BŪTI TOBULLAAAAA. Arba taip, arba velniop. Išmokus savo pamoką, sakau jiems – dirbate žmonėms, kurie renkasi jus tam, kad pailsėtų nuo spaudimo, “tobulumo” ir tvarkaraščių. Jie pasitiki jumis, o jūs jiems kuriate tas pačias aplinkybes, nuo kurių jie ateina pailsėti: siekiate tobulumo jų rutinose, jų programose, bet kokia kaina, bet kokiomis aplinkybėmis, ir nepaliekate vietos improvizacijai bei jų pačių pasirinkimams (ir galimoms klaidoms). Taip, jums iš tiesų svarbi jūsų klientų sėkmė ir geriausia patirtis, bet dar svarbiau turėtų būti tai, kad jūsų klientai yra žmonės. O žmonės nebūna (ir neturi būti) tobuli.

Dabar mano darbas yra ne “tobulas” gyvenimo būdas, o kvietimas žmogui pačiam pasirinkti dalykus, kurie iš tiesų padeda gyventi. Sutikti žmones ten, kur jie yra dabar, ir parodyti jiems naują kelią, kuriame bus visko. Suteikti pasitikėjimo savimi, atsparumo ir įgalinti kasdien žengti bent po vieną mažą žingsnį pirmyn – per sunkumus ir išbandymus, bet su atjauta ir gerumu sau. Padaryti vieną gerą dalyką, o tada kitą, ir taip toliau. Padėti pastebėti, kaip veikia Paprastumas-Nuoseklumas-Palaikymas, tapęs vienu iš mūsų PNP akronimų. Pirmi dalykai, dėl kurių dabar susitariu su klientais, stovyklų dalyviais ir kaitavimo mokiniais yra tai, kad mes neturime sekinančių super griežtų tvarkaraščių, nepagrįstų lūkesčių ir nepamirštame slapto ingrediento, kuris padeda kiekvieną naują patirtį, pamoką, kelionę ir šalį pamatyti kitaip. Tai – ponas smagumas.

Labai dėkoju savo skrydžiui per akmenį. Dėkoju savo riešui, kad primena man, kad gerais norais pragaras grįstas. O jei ir verta kur nors persistengti, tai tik nuolat primenant sau Brene Brown mintį: “Perfectionism is a self destructive and addictive belief system that fuels this primary thought: If I look perfect, and do everything perfectly, I can avoid or minimize the painful feelings of shame, judgment, and blame.”