Rašau šį naujienlaiškį būdama dykumoje, mano klaviatūra padengta smėliu, o akyse – nesibaigianti vandenyno druska. Šiuo metu Maroke, Dakhloje, vykstančioje Kite + Fitness stovykloje dalyvauja labai skirtingo fizinio pajėgumo moterys iš penkių Europos valstybių, o prie mūsų vakaro jogos sesijų neiškentę likti tik stebėtojais prisijungė ir nemažai solidaus amžiaus vyrukų.Žvelgiu į juos tokius skirtingus ir bendrus po treniruotės ir bandau įsiminti TAS šypsenas, kuriose telpa pasididžiavimas savimi, gyvastis, kontrolės iliuzijos paleidimas – daugelis namuose daug atsakomybės reikalaujančius darbus ir yra įpratę non stop dirbti, galvoti, bėgti, skubėti, bet Maroke viskas savo tempu ir be tvarkaraščio. Žvelgiu į juos ir primenu ir jiems, ir tau:
MES VISI Į PASAULĮ ATĖJOME MILIJONIERIAI. Nes iš gyvenimo gavome didžiausią įmanomą dovaną – apie 3 bilijonus širdies dūžių, kurių kas akimirką mažėja. Kaip leidžiame brangiausią savo turtą – gyvenimą?
Kai iš tiesų tai supranti, smėlis lovoje nebetrukdo, o druska akių taip smarkiai nebegraužia. Nes TAIP NORISI GYVENTI – kiekvieną akimirką išnaudoti pilnai ir sąmoningai ir taip, kad galėtum didžiuotis kiekviena praėjusia diena. Ji iš tiesų vienintelė ir tokia ypatinga. Tavo dienose tikrai netrūks išbandymų, bet sutikti juos stipriame kūne drąsiau.
Mąstau apie stovyklos dalyvius, kurie po treniruočių ir ašarą vieną kitą išspaudžia, nes taip seniai savęs nepagyrė, neapkabino, nepasakė sau gražaus padrąsinančio žodžio. O šito mums taip reikia. Tokiomis akimirkomis noriu pasakyti jiems ką nors didingo, motyvuojančio ir nepamirštamo, bet vėjuota dykuma kalba už mane ir guldydama saulę į vandenyno bangas mums visiems primena paprastą tiesą – tai, ką darome dėl savęs ir savo kūno dabar, yra geriausia ir svarbiausia ateities investicija ateičiai.
Kad galėtum bėgioti su anūkais.
Kad galėtum mokytis ekstremalaus sporto bet kokiame amžiuje.
Kad pažintum nepatogumą ir jo atnešamą augimą.
Kad pasikasytum nugarą ir užsirištum batus neatsisėdęs 🙂
Kad išmoktum save ir savo kūną.
Kad pajaustum tuos širdies dūžius ir priimtum juos kaip dovaną, kuria gali pasirūpinti.
Kad išeitum iš galvos.
Kad švęstum tai, ką tavo kūnas gali.
Kad nesigailėtum, jog to nedarei anksčiau.
