Mes dažnai reikalaujame iš savo kūno atrodyti tobulai, kad labiau juo pasitikėtume, bet kas nutiktų, jei patikėtum, kad pasitikėjimas savimi yra ne savybė, o veiksmas? Kai mes imame pasitikėti savo kūnu ir priimti jį tokį, koks jis yra dabar, norimi pokyčiai ateina greičiau. Kaip tai veikia? Leisk pasidalinti savo patirtimi.
Iš tiesų dar prieš kelerius metus sportavau ir alinau save, kad atrodyčiau kažkaip, o kaip – nė pati gerai nežinojau. Esu tikra, kad jokie kūno rezultatai tuomet nebūtų manęs džiuginę, nes sportavau bandydama tvarkyti tai, kas su sportu buvo menkai susiję.
Bet pradėkime nuo klausimų. Nes atsakymai yra tai, ko mums reikia, o klausimai yra tai, KO MES NORIME (M. McConaughey)
Jeigu labiau pasitikėčiau savo kūnu, kas pasikeistų?
Pamenu, kai kažkuriuo gyvenimo metu man nusibodo rūpintis, ar sėdint “nesusimeta barankos”, o sukryžiavus kojas nesimato nelygių šlaunų. Pamenu, kiek kartų žiūrėjau į save veidrodyje ir mačiau tai, kad neturiu liemens, mano rankos per ilgos, o kojos per trumpos. (Tiesa, per tą laiką išmokau ne patrumpinti ar pailginti savo detales, o tiesiog tinkamai rengtis). Kažkuriuo metu mano pasitikėjimas savo kūnu tarsi palindo po oda, už savęs palikęs įsitikinimą, jog kūnu pasitikėti galiu tik, kai jis atitinka “standartus” arba kad tik jis yra vizitinė kortelė ir įrodymas, kalbantis apie mano profesiją, gyvenimo būdą ar .. vertę.
Nes, o taip, kūnas iš tiesų yra vienas iš mažiausiai įdomių dalykų apie tave, kad ir kaip revoliuciškai mūsų visuomenėje tau dabar skambėtų ši mintis.
Tiesa ta, kad kūnas yra svarbus, nes per jį mes kontaktuojame su pasauliu. Rūpintis juo reikia ir labai patogu gyventi kūne, kuriam užtenka jėgų, energijos ir laisvės. Ir jis kasdien daro viską, kad galėtum jame gyventi, nepaisant visų priekaištų, kuriuos jam “maloniai” išsakome.
Dabar gerai pamenu, kai savo kūne pasijutau tiesiog puikiai – stebėdama, kaip tvirtai mane laiko tos kojos, kokios grakščios (kai nori) gali būti tos rankos, kaip gera tvirtai eiti, drąsiai kopti, ilgai šokti, stipriai apkabinti.
Taigi, klausimas, kurį kviečiu užduoti sau šiandien: JEI LABIAU PASITIKĖČIAU SAVO KŪNU, KAS PASIKEISTŲ? Galbūt:
Pasidaryk sau sąrašą ir prašom – tavo namų darbai ir tavo VEIKSMŲ PLANAS. Būtent šis sąrašas yra tai, kas padės tau labiau pasitikėti savo kūnu. Nereikia laukti, kol kūnas pasikeis, ir tada gyventi, o padaryti tai ir pamatyti, koks nuostabus tavo kūnas yra dabar, suteikti jam progą keistis ir atsiskleisti, pagirti ir stiprinti save, puošti save ir pagaliau PRIIMTI SAVE.
Jei sportuojame iš trūkumo, mes ir toliau einame į skolą – tarsi piltume vandenį į kiaurą kibirą. Kažkiek laiko jis bus pilnas, bet neilgam. Nepasitikėjimas savimi ras būdą reikštis toliau, ir mums niekada nebus gana.
Jei norime kitų komplimentų ir kad mus girtų kiti, pirmiausia turime suteikti visa tai sau.
Jei turime pilną spintą ne savo dydžio rūbų laukdami, kol galėsime juos dėvėti, prarandame nuostabias progas šiandien ir dabar dėvėti tai, kas mums tinka šiandien ir dabar.
Jei tikimės, kad gražus kūnas nuveiks visą darbą būti laimingam už mus, tokia diena gali niekada neateiti.
O jei tikrai imtum ir patikėtum, kad pasitikėjimas savimi yra ne savybė, o veiksmas?
Veiksmas yra tai, kas mus moko, padrąsina, įgalina, nes pirma, mes atliekame sunkiausią dalį – pirmąjį žingsnį, antra, nesvarbu, ar mums pavyksta, ar susimauname, mes visada kažko išmokstame. Ir žinojimas, kad turi kompetenciją, naujas žinias ir patirtį, leidžia labiau save gerbti, labiau savimi pasitikėti ir saugiau savyje jaustis. Nes tu jau išėjai iš šešėlio ir pateikei save. Šiandien gali būti ta diena, kai pasaulis laimės tave tokį, koks iš tiesų esi, – nuostabų, unikalų, drąsų ir visapusiškai gražų žmogų. Argi ne per didelė rizika palikti visa tai “kažkada vėliau, kai patiksi sau”?
Jei manai, kad kažkieno kito kūnas gražesnis, žinok, kad tas kitas žmogus apie savo kūną turi tiek pat abejonių, kiek ir tu. Bet tą akimirką, kai abejonės lieka už nugaros veiksmams, mes pradedame tapti tuo, kuo norime tapti. Kai žiūrite į mane vedančią treniruotes, galite pasakyti, kad matote stiprų žmogų, bet kartais tai yra 30 minučių trunkantis mano šokis koja kojon su nepasitikėjimu, noru save smerkti, savimi abejoti ir pasiduoti. Bet tai visada visada baigiasi didele meile sau ir pasididžiavimu, nes nepaisant visko, TAI YRA PADARYTA. Imkis veiksmų ir tu!
