Kai reikia priimti sprendimą

Kartais apsispręsti tikrai nelengva. Man su savo svarstančiu horoskopo ženklu – ypač. Tačiau neseniai kalbėdama su draugais supratau, kad dažniausiai galvodami apie teisingiausią sprendimą, mes … galvojame per daug.

Greičiausiai žinai posakį, kad širdis visada žino, ką turi daryti. Bet skubėdami ir gyvendami šiuolaikiniame pasaulyje, mes pakankamai dažnai būname atsiskyrę nuo jos ir viską patikėję logikai, protui, saugiems sprendimams. Tai, žinoma, nėra blogai, bet galime išmokti priartėti prie savo širdies.

Kai man sunku priimti sprendimą, primenu sau keletą dalykų. Pirmiausia, man patinka atsisakyti minties, kad esu pagrindinis veikėjas. Taip, aš esu atsakinga už save ir savo pasirinkimus, bet pasaulis nesisuka apie mane ir mano problemas. Iš tiesų, daugelis iš mūsų galvoja apie save kaip apie pagrindinį veikėją (psichologai tam net sukūrė terminą “main character syndrome”), bet matyti save kaip protagonistą reiškia, kad galiausiai imi gyventi gyvenimą, kuriame visi kiti yra tarsi antraplaniai aktoriai, o tavo pasaulis pernelyg sureikšmintas ir tuo pačiu stipriai priklausomas nuo kitų vertinimo. Tuomet taip sunku pamayti didesnį paveikslą ir girdėti, ko iš tu tiesų nori.

Priimant sprendimus, man labai padėjo suvokimas, kad greičiausiai šis sprendimas na, nėra toooooks didelis ir toooooks svarbus kaip man dabar atrodo. Tegaliu suvokti pasaulį per savo prizmę, bet su tokiom pačiom ar didesnėm, ar mažesnėm bėdom susiduria absoliučiai visi. Nei vienas nėra tobulas, nei vienas su niekuo nesitvarko geriau ar blogiau, tiesiog yra kaip yra. Ir man gyvenant savo dieną, kurią tikrai myliu ir vertinu, nereikalingas pritrenkiantis garso takelis ar užkadrinis sodrus vyruko iš filmų treilerių balsas. Šiandien pabandom paprastai, sakau sau.

Šiandien man priimti sprendimą širdimi reiškia, kad leisiu sau save stebėti, leisiu viskam vykti, išgirsti žinojimą, kurį galiu išgirsti tik jam nesipriešindama, ir galiausiai – leisiu sau tai leisti. Taip, galbūt iš tiesų visi žmonės širdyje žino, ką turi daryti, bet greičiausiai dalis iš jų (kaip ir aš) kartais nė velnio nieko nežino, ir tiesog daro, ką gali, bando, klysta ir kartoja iš naujo. Ir tai visiškai normalu, nes jei žinotume viską, gyventi būtų baisiai nuobodu.

Tikiu, kad geriausius sprendimus gyvenime priėmiau pasielgusi drąsiai, susitaikiusi su nežinomybe ir klausydama širdies balso, kuris sakė, kad viskas bus gerai. Drauge žinau, kad turbūt niekada iki galo ir nežinosiu, ar tie sprendimai buvo tokie jau geri, bet jei jie sutampa su mano vertybėmis, šiandien ir dabar leidžia jausti daugiau džiaugsmo dėl paprastų dalykų, labiau viską vertinti, suteikia daugiau ramybės ir drąsos, buvo verta.

Tikiu, kad pats geriausias būdas išgirsti savo vidinį žinojimą, yra skirti laiko savo kūnui, protui ir sielai – per judesį, meditaciją, rašymą ir bent kelias akimirkas tiesiog stebint save, savo mintis ir nieko nekontroliuojant. Dėl to mokau tuo, kuo gyvenu, ir gyvenu tuo, ko mokau, – pradėję pažinti savo kūną, turėdami savo rutiną, suteikę sau gerojo stresiuko per sportą, šaltą vandenį, naujus hobius – per trumpą laiką apie save galime sužinoti daugiau nei per ilgus metus, kai tarsi žinome, ką turime daryti, bet … nebandome nieko.

Dalintis:

Facebook
Twitter
LinkedIn