Ką išsinešame iš stovyklos?

Kartą ant šio kalno supratau, kad esu tiksliai ten, kur turiu būti. Tada dar nežinojau, kad lygiai po trejų metų čia su manimi stovės žmonės, kurie taip pat norės išgirsti ir patirti save, keisti įsitikinimus, atrasti savo motyvaciją ir kurti tokį gyvenimą, nuo kurio nereikės atostogų.

Ir  vis dėl to kaskart sutrinku, kai man sako, kad atradau save. Aš atradau šį etapą, šį sezoną, kuriame ne tik galiu būti geriausia savo versija dabar, bet ir tuo dalintis su kitais.

Ką tik pasibaigusiame rudens retreat’e Akyakoje nekart klausinėjome vieni kitų – kokia ryškiausia tavo dienos akimirka? Tikiu, kad tada, kai gebame pastebėti ir įvertinti mažus kasdienius stebuklus, iš jų kuriame prisiminimus, prasmę ir magiją. Ir tai nereiškia, kad viskas visada yra lengva. Atvirkščiai, susitikimas su savimi – nefiltruotu ir nepudruotu – gali būti nepatogus, bet tik išbuvęs jame, gali pradėti tapti tuo, kuo turi tapti, užuot likęs ten, kur viskas pažįstama, saugu ir patogu. Stebėdama besimokančius kaituoti kartais klausiu savęs, ar eičiau į visus šiuos nepatogumus iš naujo. Be galo žaviuosi mokiniais, nes tik praėję visus sunkumus, jie atranda laisvę ir tampa vėjo vaikais.

Šiame rudens retreate kasryt meditavome, rašėme, sportavome, kvėpavome, maudėmės šaltoje upėje, mokėmės valdyti jėgos aitvarus ir įveikti baimes, priimti sunkesnes dienas ir asmenines pergales, žygiavome, plaukėme baidarėmis, šokinėjome nuo uolų, daug daug šokome, dar daugiau kalbėjome ir dalinomės, juokėmės ir truputį verkėme, apsikabinome tūkstantį kartų ar du, keliavome į savo vidų ir mokėmės labiau klausytis savęs ir kitų, įvertinti ir dėkoti, priimti ir paleisti.

Šiandien ir dabar mintimis vėl apkabinu visus dalyvius ir noriu pasidalinti pagrindiniais jų atradimais:

  1. Nuo šiol noriu gyventi taip, kad gyvenimas nepraeitų pro šalį.
  2. Išmokau mažiau galvoti – “išeiti iš galvos”, ypač kai kaituoju, nes kitaip nepavyktų plaukti, todėl mokiausi būti čia ir dabar.
  3. Noriu daugiau žygiuoti kalnuose, vėl atradau savo aistrą!
  4. Supratau, kad atėjo metas pagaliau išdrįsti pildyti savo svajones.
  5. Labiausiai džiaugiuosi naujomis draugystėmis.
  6. Prisiminiau, kad viskas gyvenime yra apie žmones.
  7. Noriu pažiūrėti, kaip galima gyventi aktyviau, maitintis sveikiau bei linksmintis blaiviai, ir matau, kad man tai pavyksta.

Akyakos retreat’uose nemokinu nieko daugiau ar mažiau, nei tai, kuo iš tiesų gyvenu – tai yra viskas, kas man padeda išlaikyt dvasinę ir fizinę sveikatą, atsparumą, praktikuoti dėkingumą, džiaugsmą, prie nieko neprisirišti ir koncentruotis į tai, kaip mano gyvenimas jaučiasi, o ne tai, kaip atrodo. Galiausiai juk tai, kaip praleidžiame vieną dieną, gali apibūdinti visą gyvenimą, todėl taip svarbu pasirūpinti ja nuo pat ryto, kurti įpročius ir įsitikinimus, kurie padeda, o ne stabdo, išmokti valdyti savo emocijas ir mintis, labiau pasitikėti savimi ir pradėti pokyčius, kurių reikia, iš meilės sau ir siekiant progreso, ne vien rezultato. Tikiu ir nekart mačiau tai savo klientų gyvenimuose – šis naujas požiūris atveria galimybes, apie kurias tu dar nežinai.

Tai – tavo kūnas, tavo akimirka, tavo buvimas – be minčių, be praeities nuoskaudų, be nerimo dėl ateities, tavo saugi vieta, kur VISKAS BUS GERAI. Ir lygiai taip, kaip turi būti.

Dalintis:

Facebook
Twitter
LinkedIn