Praėjusią savaitę kalbėdama apie nuoseklumą sportuojant, išgirdau argumentą, kurį tikrai sunku atremti – neturiu disciplinos. Akimirką sutrikau, nes išties, jei visiškai negali nieko su savimi susitarti, būtų naivu tikėti, kad pavyks daryti tai, ką turi daryti. Bet tada supratau, kad klystu.
Nes disciplinos turime visi. Lygiai tiek, kiek ją turėti mums svarbu. Ir lygiai tiek, kiek turime įpročių.
Nuoseklumo paslaptis yra įpročiai. Aš gana dažnai sulaukiu klausimų – kaip tu taip nuolat sportuoji? Šiandien viskas, kuo galiu pasidžiaugti – mano savijauta, energija, gebėjimas surasti pozityvių dalykų net sunkiausiuose laikuose ir kūno išvaizda – yra ne vienerių metų rezultatas. Ir aš visai nepavadinčiau savęs disclipinuotu žmogumi (if you know me, you know).
Bet aš turiu įpročius, kurie yra sukurti per geras emocijas sportuojant, per stebimą ir švenčiamą progresą, per paprastumą ir prieinamumą, kurį turi PNP sporto bendruomenė. Jei man reikėtų kasdien kažkur vykti sportuoti, planuoti ir daug dėl to aukoti, nežinia, kaip būtų.
Bėda ta, kad mes labai greiti sukuriame sau tokią istoriją, kuri suteikia paguodos, pasiteisinimų ir paaiškinimą savo vidiniam žmogui, kuris iš tiesų labai gerai žino, kaip yra. Viduje mes visi žinome, kad judėti reikia dėl ateities, kad tai – svarbi investicija, galbūt jau net girdime tai per kūno signalus arba nesidžiaugiame tuo, kaip atrodome. Bet tada numojame ranka – suprask, neturiu disclipinos.
Mes bijome pradėti, nes manome, kad turime didelę bėdą, kai iš tiesų didžiausia mūsų bėda yra tai, kad bijome ir tiesiog nepradedame.
Mes neturime disciplinos tam, kas mums neįdomu. Ieškok SAVO judėjimo, ir nebūtinai tai bus struktūruota treniruotė, nes natūralus judesys gryname ore, aktyvūs hobiai ir šokiai su vaikais virtuvėje yra puikiausias sportas. Rask ŽMONES IR BENDRUOMENĘ, kur tavo trokštama elgsena yra normali elgsena. DARYK tai dėl savęs, ir dėl to, kuo kasdien tampi. KLAUSK savęs – ar šis veiksmas, šis pasirinkimas, ši mintis man padeda, ar kenkia? O tada mokykis RINKTIS. Nes siekiant gerų dalykų ir augant, nebūna lengva. Kad sėkla taptų medžiu, jai reikia prasibrauti pro sunkų žemės paviršių, reikia ir vasaros, ir rudens. Kažką teks paleisti, kažko netekti, bet kartais tik nusimetę savo seną odą, galime gimti iš naujo ir atrasti tai, kuo galime būti. Mene kaskart stebina ir džiugina žmonių pasakojimai, kaip jie nesitikėjo, kad gali tiek daug nuveikti, taip subtiliai ir lengvai įkomponuoti treniruotes į savo gyvenimą, net daug dirbdami, rūpindamiesi šeima ir taip mėgę anksčiau pamiegoti! Nes ENERGIJA KURIA ENERGIJĄ (#parkochebra šūkis nuo 2016 metų!) Nepraleisk dar vienos dienos, dar vieno mėnesio, dar vienerių metų kurdamas sau istorijas apie discipliną ir kitus trūkumus, nes TU JAU TURI VISKĄ, KO REIKIA.
Štai ką rašiau praėjusiais metais (ačiū jums, kad skaitote senus mano instagram įrašus ir primenate):
”Anksčiau girdėdavau “kaip ji viską spėja” ir norėdavau spėti dar daugiau (kad kiti mane vertintų dar labiau). Man nebuvo svarbu nei kaip aš iš tiesų jaučiuos, nei ko iš tiesų noriu, man rūpėjo tik mano “supergirl” įvaizdis ir išorės liaupsės. Daug metų aš negyvenau, o įrodinėjau, ką galiu, kiek galiu, ir šiaip, kad viską galiu. Yeah, right.
Džiaugiuosi, kad tai pasikeitė – per skausmingas patirtis, per tylą ir vienatvę, kurioje buvau labai labai ilgai, kol po nežmoniško nepatogumo pradėdavau girdėti ir matyti save, o ne tai, kaip įsivaizduoju, kad mane mato kiti. Kad kažkam kažką įrodinėti man tapo nebe taip svarbu, supratau, kai sumažėjo kritikos baimė, atsirado vidinė tiesa, kurioje man nebereikia teisintis ir aiškintis, įgavau drąsos prarasti tai, kas ne mano, ir sakyti Ne, gyventi autentiškai ir suvokti, kad neturiu niekam įtikti, nes tiesiog elgiuos sąžiningai ir su kitais, ir su savimi. Taip atrodo mano laisvė.
Šiandien aš stengiuos pirmiausia dėl savęs – tokios, kokia noriu tapti ir kokią įsivaizdavau, kai buvau maža. Kasdien bent vienu žingsneliu pirmyn. Kartais gaunu klausimų, kam man reikia tų nepatogumų – nepatogu yra anksti keltis, dirbti savaitgaliais, ne taip jau patogu sportuoti ar mokytis naujų dalykų, baisu susidurti su baimėm, abejonėm, nesaugumu. Bet aš netikiu patogumu.Tikiu balansu ir tikiu sunkiu darbu. Ten, kur dėmesys, ten sėkmė. Ten, kur nuoseklumas, ten rezultatai. Nėra trumpo kelio, nėra stebuklingų priemonių, nėra žmogaus, kuris tobulės už tave.”
