Rašau tau sekmadienio vakarą, kai mano (ne)turkiškas kaimelis, kuriame gyvenu, po vėjuotos dienos skamba vakarienėmis ir liejasi pokalbiais – mažai žinoma Akyaka pritraukia vis daugiau turistų, ir aš dar kartą įsitikinu, kaip gera savo gyvenime turėti atsakomybes, rutinas ir prioritetus.
Labai lengva pamesti save, kai vasara tau trunka gerokai daugiau nei tris mėnesius, gyveni tarp pakilių atostoginių nuotaikų ir kasdien vaikais vėją tiesiogine to žodžio prasme. Kai šiandien galvoju apie mažą save, žinau, kad ji visada norėjo gyventi ir dirbti taip, kad nereikėtų atostogų, žinau, kaip ji manimi didžiuojasi, ir kaip aš kasdien sunkiai dirbau ir dirbu dėl jos. Kartais per daug, kartais aukojant santykius, miegą ir emocinę sveikatą. Ir jei šiandien savo darbą pavadinu “my boyfriend”, mažai kas tuo stebisi.
Tačiau tikiu, kad stipri darbo etika ir įsipareigojimų laikymasis lygiai taip pat atsispindi ir priimant sprendimus dėl savęs – renkantis gyvenimo būdą, kuris padeda gyventi, įsitikinimus, kurie įgalina, žmones, kurie įkvepia, vietas ir veiklas, kuriose jautiesi labiausiai savimi. Aš jaučiuos palaiminta, kad nepaisant visų sunkumų, kurių yra, buvo ir bus, man pavyko rast savo vietą šiame gyvenimo sezone. Ir tikiu, kad būtent rūpinimasis savo gyvensena ir prioritetai suteikia man žinojimą, kuo, kur ir kaip noriu būti, bei aiškius standartus savo asmenniame ir profesiniame gyvenime.
Šiandien dažnai sakau savo klientams – jei rūpinatės savimi ir investuojate į save, greičiausiai neleisite su savimi bet kam bet kaip elgtis. Net gi sau pačiam. Neseniai perskaičiau citatą – “Dievas pasakė man mylėti savo priešus, ir aš pradėjau mylėti save”. I hope you get it.
Tiesa ta, kad be prioritetų mes negalime kurti svajonių gyvenimo – jis nenutinka tiesiog. Be prioritetų neįmanoma turėti ir sveikesnio bei laimingesnio kūno, aštresnio proto ir ramesnės sielos – kol nepasirenki dalykų, kurie tave augina, o ne tempia žemyn, kol nekeli sau klausimo “kodėl to reikia”, kol lauki stebuklingos motyvacijos, atiduodi savo gyvenimo vairą į nežinomas atsitiktinumo rankas.
Kai manęs klausia, kodėl dirbu sekmadienio vakarą, žinoma, atsakau, kad aš nedirbu – tai mano gyvenimas. Noriu tarnauti, noriu kurti prasmę, noriu įkvėpti kitus, bet taip pat žinau, kad kol mano prioritetai aiškūs, mano gyvenime aiškiai ir visada lieka vietos atsijungt iš socialinių tinklų, kaitavimui nežiūrint į laikrodį, rytiniam plaukiojimui upėje, knygai ir dideliam puodeliui praskiestos americano, kurią lėtai išgersiu bandydama pastebėti, kaip keičiasi žiedai mano mylimiausioje pasaulyje Karanfil (turk. gvazdikėlių) gatvėje.
Kodėl galiu tai daryti? Dėl savo prioritetų. Ar tai reiškia, kad mano gyvenimas mažiau smagus? Galbūt kažkam taip atrodo. Bet man tai yra tai, ko nenoriu keisti į nieką, tai, ko retreat’uose Akyakoje mokau kitus, ir kasdien kasdien mokaus pati. Žinau, kad gera treniruotė ryte, koncentruotas laikas klientams ir rašymui, suteikia man daug daugiau inercijos, pasididžiavimo ir džiaugsmo, nei bet kas kitas, ką galėčiau pasirinkti vietoje to. Ak tiesa, kartais mano priortetu tampa ir šokis. Nes – why not?
Prioritetai neatima smagumo, jie paprasčiausiai leidžia visa tai patirti be savidestrukcijos, graužaties ir gailesčio. Ir galbūt netgi ganėtinai aiškiai apibūdina tavo poziciją gyvenime dabar, nes ten, kur skiri savo dėmesį, ten tau ir sekasi. Taip veikia aiškiai nukreiptas protas ir veiksmai. Pamenu, kai daug dėmesio skyriau ieškodama rūbų – valandų valandas. Ir man sekėsi atrodyt neprastai, nors visai negaliu pasigirti įgimtu stiliaus jausmu. O šiandien man gera skirti daugiausia savo laiko kūrybai, bendruomenei, asmeniniam tobulėjimui, ir dėvėti tuos pačius juodus drabužius jau trejus metus. Na, taip taip, ir šokiams, negaliu ginčytis – p r i o r i t e t a i !
